Ekspozicija

KAMALDULIŲ ORDINO ĮKŪRIMAS

Kamaldulių ordino įkūrėju laikomas šv. Romualdas (apie 951–1027), kilęs iš Ravenos (Italijoje) kunigaikščių Honesčių giminės. Pasakojama, kad atgailaudamas už nedovanotinus jo paties tėvo poelgius – giminaičio nužudymą dvikovoje – šv. Romualdas keturiasdešimčiai dienų užsidarė  Šv. Apolinaro vienuolyne prie Ravenos. Atradęs ramybę jis įstojo į benediktinų ordiną, tačiau neilgai trukus, siekdamas visiškos askezės, išsikėlė gyventi į kalnus, daug meldėsi, pasninkavo, mažai su kuo bendravo. Sulaukęs pasekėjų šv. Romualdas dar X a. pabaigoje – XI a. pradžioje įkūrė keletą vienuolynų, iš kurių žymiausiu tapo 1012 m. įsteigtas Campo di Maldoli vienuolynas Toskanoje, netoli Areco ežero. Iš šio vienuolyno pavadinimo kaip tik ir kildinamas kamaldulių ordino vardas, o 1012 m. laikomi oficialia naujo vienuolių ordino įsteigimo data.

Pasak legendos, kamaldulių ordino atsiradimą nulėmęs pranašiškas sapnas. Šv. Romualdas sapną, kuriame regėjęs vienuolius, dėvinčius baltus abitus ir kopiančius į dangų, palaikęs Dievo apreiškimu ir toje vietoje, kur sapnas jį aplankęs, nutarė statyti vienuolyną. Idėją palaikė ir įgyvendinti padėjo vietinių žemių valdytojas grafas Maldoli, matęs panašų regėjimą. Taip Campo (lot. laukas) di Maldoli vietovėje (t. y., grafo Maldolio žemėje) kalno papėdėje buvo pastatyta keletas namelių bendruomenėje gyvenantiems broliams, o kalno viršuje – keletas atsiskyrėlių namelių (celių). Pirmieji – cenobitai – rūpinosi vienuolyno ūkiu ir vienuolyno svečių priėmimu, antriesiems – eremitams – šv. Romualdas nurodęs tylėti, pasninkauti ir melstis.

Šv. Romualdas, remdamasis Rytų kraštų dykumų atsiskyrėlių sukaupta patirtimi ir šv. Benedikto mokymu, sukūrė ir praktiškai įgyvendino savitą vienuoliško gyvenimo modelį, kurį aiškiai atspindi kamaldulių ordino herbas. Du balandžiai, geriantys iš vienos taurės – tai dvi skirtingos eremitų ir cenobitų gyvensenos, vienijamos bendro tikslo – visiškos kontempliacijos su Dievu.

XII–XIII a. intensyviai steigiant naujas kamaldolijas skirtingose vietose, natūraliai ėmė formuotis kamaldulių vienuolynų vidaus tvarkos skirtumai. Tai paskatino atskirų ordino kongregacijų atsiradimą. XVI a. reformavus kamaldulių ordiną liko 5 kamaldulių kongregacijos: mažiausiai nuo šv. Romualdo suformuotų nuostatų nutolusi Etrurijos kongregacija (Congregatio Sacrae Eremi Maioris Etruriae), po visą Italiją išplitusi Monako kongregacija (Camaldulenses Monachi), Priedmonto (Nationis pedemontane)ir Prancūzijoje veikusi Švč. M. Marijos Paguodos (Nationis Galicae) kongregacijos, egzistavusios iki XVIII a. pabaigos, bei Karūnos kalno kongregacija (Monte Corona), vienijusi Italijos, Prancūzijos, Austrijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos kamaldulių vienuolynus, tarp jų ir Pažaislio Montis Pacis eremą. 

Stebėdami  Amerikos parapijų patirtis, įvertindami jų darbą jaunimo švietimo srityje, kunigai lietuviai, tarp jų kunigai Antanas Kaupas ir Antanas Milukas, svarstė galimybę steigti Amerikoje vienuoliją, kurios tikslas būtų rūpintis lietuvių išeivių vaikų religiniu bei tautiniu auklėjimu. Jie savo idėjomis uždegė Kazimierą Kaupaitę. Pirmą kartą į Ameriką ji atvyko 1897 m. pakviesta brolio A. Kaupo, tačiau praleidusi 4 metus šeimininkaudama brolio klebonijoje, išvyko į Lietuvą. 1902 m. gavusi motinos leidimą ir brolio paramą, K. Kaupaitė išvyko mokytis į  Šveicariją, Šv. Kryžiaus seserų vienuolyną. Tuo tarpu kunigai A. Kaupas ir A. Milukas ėmė organizuoti lėšų rinkimą naujai steigiamai vienuolijai. Tuo metu išryškėjo nesutarimai – Amerikos kunigai lietuviai pasidalino į dvi frakcijas. Vieni siekė, kad jaunuomenės švietimas vyktų leidžiant ir platinant lietuvišką spaudą; kiti – kad būtų steigiamos mokyklos ir naujosios vienuolijos seserys tiesiogiai rūpintųsi vaikų auklėjimu.

Apie nepalankią situaciją sužinojusi iš 1904 m. brolio laiško, Kazimiera Kaupaitė įpareigojo brolį surasti Amerikoje kunigą, kuris asmeniškai rūpintųsi kongregacijos steigimu, ir vyskupą, kuris ją globotų ir priimtų į savo dieceziją. Naujai į Ameriką atvykęs, ką tik mokslus Romoje ir Jeruzalėje baigęs teologijos daktaras, poliglotas  kunigas Antanas Staniukynas tapo tikru išsigelbėjimu. Globėju sutiko būti Harisburgo vyskupas Johnas W. Shanahanas. 1906 m. rudenį K. Kaupaitė su draugėmis Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte atvyko į Ameriką ir apsistojo Nekaltosios Marijos Širdies tarnaičių vienuolyne Skrantone, Pensilvanijoje, kur atliko noviciatą.

1907 m. balandžio 6 d. iš Romos gautas leidimas steigti lietuvišką kongregaciją Amerikoje. Kunigas A. Staniukynas išrinko šv. Kazimiero vardą naujai vienuolijai. Jis taip pat parengė kongregacijos konstituciją. Vyskupas J. W. Shanahanas suprojektavo vienuolijos herbą. Tai lelija, simbolizuojanti dorumą, kardas, skatinantis poreikį grumtis su žmogiškuoju ego, ir karališka karūna, pažadėta Jėzus už ištikimybę. Abitui K. Kaupaitė pasiūlė juodą spalvą, paįvairintą balta nuometo juostele.

1907 m. rugpjūčio 30 d. Skrantone buvo surengtos didelės iškilmės. Šv. Mišioms vadovavo kunigas A. Kaupas. Trys lietuvaitės priėmė amžinuosius įžadus, gavo Šv. Kazimiero kongregacijos abitus ir vienuoliškus vardus: Kazimiera – sesuo Marija, Judita – sesuo Marija Imakulata, Antanina – sesuo Marija Koncepta. 1907 m. rugpjūčio 30 d. laikoma oficialia Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrimo data. Šios naujos lietuviškos moterų vienuolijos sergėtoju neatsitiktinai parinktas  visos Lietuvos ir jaunimo šventasis globėjas – karalaitis Kazimieras. 

Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios sakralinį paveldą sudaro kamaldulių, provoslavų vienuoliu ir Lietuvos Šv. Kazimiero kongregacijos seserų sukaupti ir išsaugoti liturginiai reikmenys, šventųjų paveikslai, įvairūs religiniai atributai. Vertingiausia lobyno dalis, siekianti XVII a. II - ąją pusę, priklauso pirmiesiems eremo šeimininkams, kadaise gausiai apdovanotiems vienuolyno fundatoriaus Kristupo Zigmundo Paco ir kitų mecenatų. Dar 1666 metais K. Z. Pacas kartu su mirusiojo sūnelio palaikais atsiuntė Pažaislio tėvams dovanų sidabrinį kryžių ir šešias sidabrines altoriaus žvakides, pagamintas Gdanske. Fundatorius įpareigojęs kamaldulius ir jų pasekėjus savo sąžine ir garbe užtikrinti, kad dirbiniai jokiu būdu nebus išgabenti iš vienuolyno. Deja, iki šių dienų išsaugota tik dalis šio prabangaus barokinio rinkinio: kryžius ir trys žvakidės. Dvi jų puošia Pacų šeimos herbai, greičiausiai atlikti kamaldulių užsakymu, įsiklausius į fundatoriaus užuominą - žvakidžių pėdose palikta vietos herbui. Kartu buvo atsiųstas sidabrinis smilkytuvas su smilkalų dubenėliu ir šaukštas. Galima prielaida, kad XVII a. sidabrinis bibliniais motyvais išpuoštas šaukštas kaip tik ir yra iš minėto smilkymo reikmenų komplekto.

1812 m. Pažaislio lobyną grobstė Napoleono kariai, o po 20 m. į jį kėsinosi naujieji Pažaislio šeimininkai - provoslavai. Iki turto nusavinimo dalį lobyno kamalduliai suspėjo paslėpti katalikų vienuolynuose, o mažiau vertingus katalikiškus reikmenis (tarp jų 38 arnotus, 2 dalmatikas, relikvijorių, monstranciją ir kt.) kitatikiai išdalino Karmėlavos, Babtų, Lapių, Kulvos, Rumšiškių klebonams. Dėl to Pažaislio vertybių sutinkama kitų bažnyčių rinkiniuose. Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje yra austrų auksakalio Kasparo Volgango Kolbo monstrancija, kaip manoma, užsakyta K.Z. Paco ir 1665 m. dovanota naujai steigiamo eremo bažnyčiai.  Kauno arkivyskupijos kurijos rinkiniams priklauso XVII a. pabaigos Gdansko Jodės auksakalių dinastijos meistro komuninė su šv. Jurgio figūra, lelijomis ir atsiskyrėlių vaizdais, spėjama, dovanota Pažaisliui Pacų giminės atstovo. 1833 m. Karmėlavos klebonui perduotas sidabrinis su paauksuota spindulių glorija šv. Romualdo relikvijorius nerastas iki šiol.

Dar didesnė kamaldulių sakralinio paveldo dalis buvo išvogta provoslavų vadovų arba išvežta į Rusiją uždarius Pažaislio Uspenijos vienuolyną. Vien pirmasis Uspenijos archimandritas Platonas 1848 m. iš Pažaislio Rygos kryptimi išvežė 12 dėžių su vienuolyno gėrybėmis. Daug šventųjų paveikslų išparduota privatiems asmenims, kiti neprofesionaliai restauravus buvo visiškai sugadinti. Maskvoje Donskojaus vienuolyne atsirado auksinė K.Z. Paco dovanota liturginė taurė. Šis prabangus apie 700 gramų dirbinys, nusagstytas 249 deimantais, 193 smaragdais, 327 rubinais bei granatais su aiškiai įrėžta fundatoriaus dedikacija kamaldulių tėvams šiuo metu saugomas Maskvoje Kremliaus rinkiniuose. Taurė yra praradusi dalį savo buvusios vertės. Po keleto XIX a. atliktų restauracijų vietoje 15 dingusių brangakmenių buvo įstatyti spalvoti stikliukai, o bendras kieliko svoris sumažėjo apie 40 gramų. Skurdų provoslavų laikų paveldą sudaro 3 aliejinės tapybos paveikslai, kabėję ikonostase, ir 1912 m. auksinė liturginė taurė su patena. 

Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijai priklauso XX a. liturginiai reikmenys, tarp kurių minėtinas šv. Kazimiero relikvijorius su relikvija, šv. Klaros monstrancija, parvežta iš Vokietijos, taip pat suverynai iš seserų aplankytų šventų vietų, geradarių dovanos. Vienintelė barokinio stiliaus monstrancija priklauso XIX a. pabaigai. Ją 1855 m. Helena Gineikovna dovanojo dvarininkų Vendziagolskių bažnyčiai, o vėliau ji atiteko Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijai.

Daugelis Pažaislio bažnyčios sakralinio paveldo reikmenųnaudojama šiandieninėje liturgijoje, išskyrus seserų siūti ikitridentinio laikotarpio liturginiai rūbai.