Dailė

Tapyba
Vienuolyno ansamblio sienų tapybos autorius – italas florentietis Mykolas Arkangelas Palonis, dirbęs Pažaislyje apie 1680–1685 m.

„Al fresco“ ir „al secco“ technika tapytos freskos, bei aliejumi tapyti paveikslai, savo įvairialype simbolika atspindėdami fundatoriaus asmenines intencijas, kamaldulių dvasingumo tradicijas ir XVII a. Katalikų Bažnyčios suformuotus estetinius metmenis, susilieja į darnią ir nuoseklią ikonografinę programą. „Pagrindinė vieta joje skiriama Švenčiausios Mergelės Marijos išaukštinimo temai, su kuria susietos kelios kitos temos: kamaldulių dvasingumo atspindžiai, fundatoriaus šventųjų globėjų bei atskirų patalpų simboliką atskleidžiantys kompozicijų ciklai.

Bažnyčios kupolo freskos „Marijos vainikavimas danguje“ fragmentasSvarbiausiame ansamblio bei ikonografinės programos centre – bažnyčios kupole – visų ciklų ir atskirų siužetų simbolinės sąsajos sueina į vieną galingą kulminacijos „finale“ – „Marijos vainikavimo danguje“ freską, kurios autorius – italas Giusseppe Rossis.

Vienuolyno ir bažnyčios sienas tapiusį Mykolą Arkangelą Palonį Lenkijoje išgarsino freskos, puošusios karaliaus rūmus, vienuolynus ir bažnyčias, o Lietuvoje – Vilniaus Katedros Šventojo Kazimiero koplyčia. Jo tapybai būdingas trapus lengvumas, spontaniškas piešinys, vilnijanti spalva, sidabro tonų žėrėjimas, kontrastingas šviesos šešėlio ritmas, ypatingas iliuzionistinis komponavimas su atsiveriančiomis erdvėmis į „anapus“.

Bažnyčios ir vienuolyno patalpų interjeras gausiai išpuoštas lipdiniais, kurių autoriumi laikomas savo autografą „Joannes Merli“ bažnyčios presbiterijoje palikęs menininkas iš Lombardijos su meistrų grupe. Eksterejero skulptūrų autorius – Mikalojus Volšeidas.

Skulptūros kompozicija
Pažaislio bažnyčios lipdinių fragmentasDidesnioji dalis lipdinių puošybos interjere – „akompanuoja“ sienų tapybai ją įrėmindami.

Kita skulptūrų dalis puošia atskirų vienuolyno patalpų paskliautes figūriniais bareljefais.

Trečioji skulptūrų dalis buvo bažnyčios eksterjere. Fasadą ir Didžiuosius Vartus puošusios iš smiltainio iškaltos skulptūros, deja neišliko. XIX a. stačiatikiai vienuoliai jas sunaikino kaip nederančios ortodoksiškojo Dievo garbinimo požiūriu.

Skulptūros bruožai
Pirmosios grupės – freskas įrėminantys lipdiniai – išryškina tapybą jos spalvingumui kontrastuojančiu baltumu, papildo ją formų žaismingumu ir minkštumu.

Antrosios grupės – paskliaučių figūriniai bareljefai – pasižymi kompozicijos originalumu, giliu charakterių psichologizmu, formų plastiškumu, motyvų gausa.

Kamaldulių vienuolyno laikotarpio inventoriniuose dokumentuose gausiai vardyti turėti brangūs liturginiai indai, kurių likimas nežinomas. Zakristijoje ir kapitulos patalpoje tebesantys drožinėti ąžuoliniai paneliai bei vienuolyno vidinių kiemelių kalvių darbo vartai – geriausiai išsilaikę iš mūsų laikus pasiekusių unikalių Pažaislyje buvusių taikomosios dailės pavyzdžių.