Esė apie Prisikėlimo ištiktuosius

Velykoms auštant bus tylu… Ištuštėjęs - miegantis miestas, kažkur dingę kapo sargai… Tik viena moteris su trapiu alebastru rankose. Moteris, panorusi vėl atskubėti čia – prie Mokytojo kapo. Moteris su niekad neišdilsiančiais prisiminimais. Moteris, aliejais ir mira nešina, sodo taku eis kapo rūsio link. Rūsio, kuriame bus likusios tik baltos įkapės…
Šnaranti žolė išduos „Sodininko” žingsnius… Ir štai netikėtai, tokiu pat balso tembru, kaip visados M a r i j a… Duš krentantis žemėn alebastras. Duš, kaip dužo prieš Velykų aušrą amžinieji gyvybės ir mirties dėsniai… Pakvips išsilieję ant vejos kvapieji aliejai... Pakvips tais aliejais vėliau ir Prisikėlusiojo bendrakeleivių drabužiai. Pakvips Prisikėlimu Jo bendražygių likimai.
„Nelaikyk manęs”… Dar ilgai prisimins moters rankos šį paskutinį Viešpaties apkabinimą. Juk taip norėtųs Mokytojo nepaleisti. Pasilaikyti sau. Amžinai sau. Tik šis ilgesys neliks uždaras. Jis – kaip veikimo, skelbimo instinktas, vers bėgti ir skelbti. Skelbti tiems, kurių duris spynos ir užraktai saugo. Tiems, kurie neva liko netekę, palikti, pralaimėję…
Ir vėl trupės Viešpaties rankose laužoma duona. Pakvips kepta žuvimi pakrantėje, grįžtant iš nesėkmingos žūklės pavargusiems mokiniams. Jėzus nepasirodys siaubą keliančioje šlovėje, šalia savęs nepastatys nei Mozės, nei Elijo. Vis dar negalinčių atsikvošėti mokinių Jis paprašys ko nors užvalgyti. Ir, kaip skaitysime sename Luko evangelijos vertime, „jie jam padavė žuvies dalį ir medaus korį. Paėmęs jis valgė jų akivaizdoje”. Lyg nieko nebūtų atsitikę. Tik žaizdos, kurių pirma dar nebuvo. Tik žaizdos, kurias Jis nusineš į Tėvo namus. Tik žaizdos, – tartum plyšiai į amžinybę. Plyšiai dėl mūsų ir mums. Kad mirtis nebeišgąsdintų...
Šį rytą,- nutolusį nuo pirmojo keliais tūkstančiais metų, bet amžinai dabartinį, pakvips Viešpaties aliejais ir mūsų gyvenimai, jei atversim Prisikėlusiajam savo širdies vargo bedugnes… Jei išeisime Jo Kūno ieškoti, kaip anuosyk toji moteris… Tik jau ne tuščiame kape, o Sakramento Duonoje.
Šiandien visa tai, kas neįmanoma, taps įmanomybe. Lyg Prometėjas būtų išlaisvintas iš grandinių, Sizifas - užritinęs akmenį viršūnėn, o Ikaras – atlaikęs saulę ir karštį… Ir, pereinant nuo mitų prie žmonių gyvenimų, rasime daugybę tų, kurie tapo Prisikėlimo ištiktaisiais … Tiesa, gal jie nebuvo neišvaduoti iš vargo, neprikeltų iš ligos patalo, tačiau vidinio stebuklo šviesa jų akyse spindi stipriau nei pasveikimas… Vienas iš įrodymų – interneto erdvėse klajojantys rašytojos Jurgos Ivanauskaitės žodžiai: „Man krytis Dievo Bedugnėn prasidėjo beveik tą pačią akimirką, kai išgirdau savo diagnozę<..> Stebuklas jau įvyko. Tai Dievo priartėjimas <..>Dar niekada mano gyvenime nebuvo tiek ramybės, šviesos ir palaimos valandų”… Tokia yra Prisikėlimo ištiktųjų dalia. Dalia tų, kurie bus tapę Prisikėlimo vaikais. Velykų žmonėmis.
Šviesų Velykų priešaušrį, spindint Laukinių žąsų (arba Paukščių) takui, prisiminkim neseniai apmąstytą – kryžiaus - taką, - nors skaudų ir aštrų, bet vedantį į amžinąją Prisikėlimo šventę, kurios patiekalų kvapą jau jaučiame čia ir dabar...
Velykos – tai mūsų būtis, ištikta prisikėlimo nuojautos. Tai – dvasios instinktas, veržimasis grįžti į savo Kūrėjo laimę, kuri randama tik keliaujant kryžiaus taku. Tai grįžimas - kelias į pilantį. Brandos pilnatį. Gyvenimo pilnatį. Gyvybės pilnatį. Kelias per dylantį laiką...
Eikim kartu išsipildymo mūsų būties link... Lig pilnaties.
rv