Šv. Kazimiero seserys

1880 m. gimė Ramygalos parapijoje, Gudelių kaime.

Šeima buvo tikinti. Tėvas drąsus, motina visur siekė tobulumo. Kazimiera buvo penktoji duktė iš vienuolikos vaikų – teko būti dešiniąja motinos ranka. Bendruomeninė kaimo malda, draudžiamų religinių lietuviškų knygų slėpimas suformavo mergaitės iš Gudelių kaimo charakterį. Gyvendama caro priespaudoje ji suprato nacionalinio identiteto svarbą. Jos pačios šeimos identitetui priklausė toks stiprus tikėjimas, jog jis vėliau vertė Kazimierą apkeliauti pasaulį, darant Dievo įkvėptus darbus darbus.

1897 m. išvyksta į Ameriką. Įkuria lietuvaičių vienuoliją auklėti išeivijos vaikus tikėjimo bei lietuvybės dvasia.

Būdama septyniolikmetė, Kazimiera pirmą kartą išplaukė į transatlantinę kelionę. Tikslas – talkinti broliui Antanui, emigravusiam į JAV. Jis buvo pašventintas kunigu ir dirbo Šv. Juozapo lietuvių parapijoje Scrantone, Pensilvanijoje. Amerikoje ją patraukė vienuolių, dirbančių mokytojomis, veikla. Galimybė, būnant vienuole, auklėti šimtus ir net tūkstančius vaikų tapo jai idealu. Tai buvo būdas padovanoti save kaip dovaną Viešpačiui. Mirus tėvui, Kazimiera sugrįžta į Lietuvą, Gudelius. Dvidešimt vienerių metų mergina gyvena įprastą kaimo merginos gyvenimą, tačiau nuolat mąsto apie gyvenimo prasmingumą. Gyventi be tikslo, smagiai leisti laiką, bendrauti, - ar toks siekinys? Meilė Dievui ir žmonėms suformavo atsakymą į Kazimieros klausimą. Ji prisiminė sutiktas Amerikoje vienuoles ir panoro, kaip ir jos, save atiduoti tik vienam Dievui. Mergina suvokė, kad lietuvių emigrantams reikėjo atramos, kad galėtų išlaikyti savo religiją, dvasinį ir kultūrinį paveldą, vertybes. Mokyti? Apaštalauti spaudoje? Brolis kunigas Antanas bei kiti lietuviai kunigai patarė rinktis pastarąją veiklą. Jie parūpino galimybę Kazimierai mokytis kartu su su Švento Kryžiaus Gailestingumo seserimis Ingebolyje, Šveicarijoje. Šveicarijoje Kazimiera kartu su keliomis draugėmis lietuvaitėmis pradėjo puoselėti viltį įkurti lietuvišką kongregaciją. Vieta – Amerika. Misija – auklėjimas. Kartu su Judita Dvaranauskaite ir Antanina Unguraityte ji išplaukė Scrantoną, Pensilvaniją. Čia vyskupas J. W. Shanahan ir Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies Scranton seserys bei jų motina Cirylė sutiko pagloboti atvykėles ir padėti joms įkurti naują kongregaciją. Kunigas Antanas Staniukynas sutiko tapti dvasios vadu.

1907 m. įkurtąją vienuoliją patvirtina Šventasis Sostas.

Kongregacijos globėju pasirenkamas Šv. Kazimieras. Taip Bažnyčioje gimė nauja kongregacija – seserų kazimieriečių. Pirmoji seserų kazimieriečių mokykla buvo atidatyta 1908 metais per Tris Karalius. Daugėjo pašaukimų ir naujų narių. Nuspręsta įsteigti motinišką namą Čikagoje, kur gyveno didžiausia lietuvių kolonija.

 1913 m. išrenkama generaline vyresniąja.

Ja išbuvo tris kadencijas. Iki mirties.

 1920 m. įkuria misiją Lietuvoje, Pažaislyje.

Išgyvenusiai Pirmąjį pasaulinį karą nepriklausomai Lietuvai taip pat reikėjo pagalbos – religinio auklėjimo ir mokymo. Tikėjimo dvasios stiprinama, kartu su kitomis keturiomis seserimis atvyko į tėvynę ir apleistame kamaldulių vienuolyne Pažaislyje įkūrė misiją. Greitai atsirado kandidačių, panorusių taptis seserimis.

1934 m. vienuolijai Lietuvoje tapus savarankiška, grįžta į Ameriką.

Svarbiausias Motinai Marijai kongregacijos apaštalavimo darbas buvo jaunosios kartos krikščioniškas vertybinis ugdymas. Trokšdama išsaugoti tikėjimo gyvenimą ir padėti surasti Dievą kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje, Motina Marija išplėtė savo veiklos sferą, atsiliepdama į naujus poreikius. 1928 metais Čikagoje įkūrė Švento kryžiaus ligoninę, vėliau globojo Loretto ligoninę, teikė dvasinius patarnavimus tiems, kam reikėjo. Seserys kazimierietės, vadovaujamos Motinos Marijos, išmoko mylėti daugelį tautų, išmokdamos jų savitų papročių ir kalbų.

1940 m. po sunkios ligos miršta.

Fizines jėgas pakirto vėžys. Prieš mirtį Motina savo slaugėms sakė: „Aš taip džiaugiuosi, kad turiu ligą, kuri leidžia man pasiruošti mirčiai ir savo kančiomis išpirkti nuodėmes“. Mirtį sutiko šypsodamasi.

1986 m. paskelbiama Dievo Tarnaite.

Daugybė žmonių Motiną Mariją įvardijo kaip šventąją. Žavėjo jos subtilus švelnumas ir atsidavimas, ypatinga kantrybė, pastovus rūpestis ligotais ir vargšais, gebėjimas įsijausti į kitą asmenį ir jo poreikius, humoro jausmas ir ištvermė kenčiant kaulų vėžio teikiamas kančias. Atrodė, kad ji gyveno paprastą gyvenimą nepaprastu būdu. 1943 metais seserys kreipėsi į Čikagos arkivyskupą Samuel Stritch prašydamos, kad būtų meldžiamasi už Motinos Marijos paskelbimą šventąja. Minėtais 1986 metais žengtas pirmasis žingsnis.

 

Čikagos seserys kazimerietės čia

 

1920 - 1940 m. šv. Kazimiero seserys ne tik ugdė kongregacijos nares, bet ir steigė pradines bei aukštesniąsias mokyklas, vaikų darželius, senelių prieglaudas. Svarbiausi kazimieriečių veiklos židiniai – Pažaislio vienuolynas bei Kauno „Saulės“ gimnazija, tačiau kongregacijos pedagoginė veikla pasiekė ir Telšius, Žemaičių Kalvariją, Žemaičių Naumiestį, Vabalninką.

Lietuvą okupavus sovietų valdžiai, Kauno vykdomasis komitetas nusavino visą Pažaislio ūkį ir inventorių. Uždarytos kongregacijos išlaikomos įstaigos, o seserys– atleistos iš pareigų. 1948m. rugpjūčio 16 d. kazimierietės valdžios įsakymu buvo priverstos pasitraukti iš Pažaislio.

Pogrindžio sąlygomis seserys ėmėsi karitatyvinės veiklos, dirbo ligoninėse, sanatorijose, slapta patarnaudamos ligoniams ir dvasiniuose jų reikaluose. Įvairiose parapijose katekizavo vaikus, organizavo adoracijas ir procesijas, dirbo misijose Moldovoje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. sausio 27 d. kazimierietės grįžo į Pažaislio vienuolyną. Seserų rūpesčiu toliau tęsiama vienuolyno restauracija, vykdomos religinės ir edukacinės programos, sutinkami ir priimami piligrimai, veikia dienos centras „Solija“, vykdantis prevencines programas. Pažaislis atveria vartus naujoms visuomeninėms kultūrinėms tradicijoms: atvykstantieji supažindinami su vienuolyno meninėmis vertybėmis, rengiamas tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis.

Šiuo metu kongregacijoje yra 30 seserų.

„Drįstu Jums pasiūlyti asmeninį elgesio principą. Sustiprinti gero ketinimo, kur tik jūs bebūtumėte, visada atsiminkite: Dievas yra čia!“ Taip viename savo laiške rašė Motina Marija. Daug laiko ji skyrė tam, kad pasidalintų dvasiniais pamokymais su bendruomenės narėmis, todėl kiekvieną mėnesį rašydavo laiškus seserims pasirašydama fraze: „Jus mylinti Motina Marija.“ Esminės mintys ir principai, kuriais vadovaujasi seserys kazimierietės kasdieniame gyvenime, suformuluotos laiškuose ir sudaro kongregacijos dvasinę tapatybę, kuri yra kongregacijos savitumo žymė.

 Dievas kviečia paaukoti Jam save per evangelinius patarimus ir gyventi su Kristumi ir Kristuje Jo garbei. Persiėmusios Jo dvasia seserys tarnauja Bažnyčiai kaip apaštalaujančios vienuolės taip, kad jų pačių gyvenimo būdas galėtų patraukti kitus asmenis siekti vienybės su Dievu.

 Seserys pasišvenčia gaivinti ir palaikyti gyvenimą tikėjimu tarp tų, kuriems tarnauja ir atsiduoda su meile, kaip tai darė Kristus. o Tikėdamos, kad mylintis Kristus subūrė seseris kaip vienuolinę šeimą tarnauti Jo Bažnyčiai, seserys pasižada gyventi bendruomenėje, kad vienos kitoms padėtų gyventi Evangelija. Viešpats, esantis čia, yra seserų vienybės ir meilės ryšys.

Jausdamos Dievo Apvaizdą ir stipriai mylėdamos Viešpatį, seserys pasižada būti maldos moterimis per visus liturginius metus kartu su Kristumi išgyvendamos Jo gyvenimo paslaptis.

Dažnai meldžiamasi į Jį, esantį Eucharistijoje. Bendruomenės pamaldumas į Jėzaus Švenčiausiąją Širdį yra atsakas į Jo meilės paslaptį. Seserų gyvenime Viešpaties Motina užima ypatingą vietą. Ji moko sekti Kristų džiaugsmingai einant skaistumo, neturto ir klusnumo keliu. Iš Marijos mokomasi gyventi tik Dievo garbei.
 Seserys siekia vienybės, maldos gyvenimo ir apaštališkos meilės, kurių šaltinis yra intymi vienybė su Viešpačiu. Kaip apaštalaujančios vienuolės, seserys pasišvenčia Bažnyčios tarnybai ir Dievo karalystės kūrimui. Tikėdamos, kad Dievas nori veikti jose ir per jas dosnia ir mylinčia širdimi prisiima Jo rūpesčius kaip savus rūpesčius.
 Kongregacijos globėjų – Šventojo Kazimiero, Nekaltai Pradėtosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Šventojo Juozapo, Šventosios Elzbietos Vengrės ir Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės – gyvenimų pavyzdžiai įkvepia seseris didesnės meilės ir ištikimybės Jėzui.
 Seserims patikėta Bažnyčios misija – tikėjimo ir meilės darbai - turi sekti iš asmeninio gyvenimo, persunkto tikėjimu ir meile. Gyvenimas mylint, intymus ryšys su Kristumi duoda artimo meilės vaisių – gyventi troškimu pildyti Tėvo valią. Suprasdamos, kad tikros meilės nėra be pasiaukojimo, seserys stengiasi visada dosniai aukoti ištikimos meilės dovanas.
 Tikėjimo ir meilės gyvenimas yra persunktas vilties dvasia, kuri yra ateities vizijos stiprybės ir tikrovės matas – viską galima padaryti su Tuo, kuris stiprina.
 Seserys stengiasi perimti Steigėjos, Motinos Marijos, dvasinį paveldą ir siekia jame išgyventi vienuolinį pašaukimą. Atviros ir klusnios Šventajai Dvasiai įsipareigoja pastoviai atsinaujinti ir pasiaukoti kaip Šventojo Kazimiero seserys būti ištikimos Evangelijai ir dvasiniam tapatumui.

Ugdymo tarpsniai bei programų aprašai
Ugdymo tarpsnis: Kandidatavimas

Trukmė: Ne mažiau kaip 1 metai

Programos aprašas: programa siekiama ugdyti stojančiosios bendražmogiškas savybes, gilinti religinį gyvenimą bei padėti atpažinti pašaukimą.

Ugdymo tarpsnis: Postulatas

Trukmė: Ne mažiau kaip 6 mėnesiai

Programos aprašas: programa siekiama padėti pasirengti noviciatui – supažindinama su bendruomeniniu gyvenimu, kongregacijos tikslais bei steigėjos dvasia, padedama atpažinti ir brandinti pašaukimą.

Ugdymo tarpsnis: Noviciatas

Trukmė: 2 metai

Programos aprašas: programa siekiama suteikti dvasinio formavimo pagrindus, studijuojama kongregacijos Konstitucija bei Papročiai ir mokomasi pagal juos gyventi. Pirmieji metai yra kanoniški ir skirti maldos gyvenimui gilinti, antrieji skirti pasirengti apaštalavimui.

Ugdymo tarpsnis: Junioratas

Trukmė: nuo 3 iki 6 metų, išimtiniu atveju – iki 9 metų.

Programos aprašas: programa siekiama gilinti sesers dvasinį gyvenimą ir pašaukimą kongregacijoje, kad galėtų laisvai ir visiškai pasišvęsti Dievui amžinaisiais įžadais.

Merginas, besidominčias vienuolišku gyvenimu, kviečiame kreiptis nurodytu adresu. Esate laukiamos.

 

Krikščioniškas švietimas, auklėjimas, pastoracinis, evangelizacinis ir socialinis darbas ten, kur pasitarnauja tautiečių tikėjimui bei lietuvybei puoselėti.

Į apaštalinę veiklą seserys įsitraukia Šv. Kazimiero pavyzdžiu – stengiasi kiekviename asmenyje, o ypač neturtingame, apleistame ir kenčiančiame, matyti Jėzų Kristų ir su meile jiems tarnauti.

Tikėjimas... tai žinojimas, jog Dievas yra mūsų gyvenimo centras, Tas, su kuriuo mes einame ranka rankon per visą savo gyvenimo kelionę.

Gyvenkime tikėdami!

 Šioje žemiškoje kelionėje tenka įveikti daugybę pagundų, pavyzdžiui, pagundą netekti drąsos arba net apsileisti kopime aukštyn. Tad be paliovos laikykime įbedę akis į Jį, esantį viršūnėje, ir neužmirškime mums Dievo duoto tikslo – kvietimo susivienyti su Juo pačiu. Jis nusileidžia ir mums sako: „Žiūrėkite, štai eikime kartu“. Taigi mums nereikia keliauti po vieną, nes Jis pats keliauja su mumis, todėl pati kelionė tampa lengvesnė, nes viską galime daryti kartu su Juo. Jeigu mes darysime viską, ką pajėgiame, Dievas būtinai ateis mums padėti.

Meilė Dievui yra matoma per meilę vienas kitam.

Vien tik duoti nepakanka; mes visada turime atiduoti viską, ką turime geriausio. Netgi nesvarbu, kiek mes duodame, bet svarbu vertė to, ką mes duodame.

Tegul mūsų gyvenimas būna nugyventas Jame.