Kamalduliai

Kamalduliai

Kamalduliai – atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių ordinas, kurį XI a. pradžioje įkūrė šv. Romualdas.

Kilmė
Kamalduliai – atsiskyrėlių (eremitų) ir bendruomenėje gyvenančių (cenobitų) vienuolių ordinas, kurį XI a. pradžioje įkūrė šv. Romualdas. Jau įsteigęs ir reformavęs beveik 100 vienuolynų ir eremų (pavieniui gyvenančių vienuolių bendruomenių), apie 1012 m. šv. Romualdas atvyko į Arezzo vyskupiją, ieškodamas vietos naujam eremui. Čia, pasak legendos, jis sutiko grafą, vardu Maldolus. Šis pasisakė šventajam patyręs baltai vilkinčių, į dangų kopėčiomis kylančių vienuolių viziją ir pasiūlė savo žemes būsimajam vienuolynui. Šv. Romualdas priėmė dovaną ir pastatė garsųjį eremą, pavadintą Campus Maldoli arba Camaldoli. Vėliau, iš to paties geradario gavęs žemes Fonte Buono vietovėje, jis pastatydino svečių namus ir kitus pastatus. Camaldoli ir Fonto Buono – vienuolių kamaldulių ir jų vardo kilmės vieta.


Charizma ir vidinis gyvenimas
Šventojo Romualdo ordino dvasingumo idealas – Vakarų cenobitinio gyvenimo ir Rytų eremitinio gyvenimo derinys. Kamaldulių herbas – du balandžiai geriantys iš vienos taurės – tai vienybė, kurią per tą patį tikėjimą ir Eucharistijos taurę išgyvena dvi vienuolinės patirtys – bendruomeninė ir atsiskyrėliškoji.

Vienuoliai tėvai eremitai gyvena atskirose celėse – nameliuose, turi bendrą koplyčią, į kurią renkasi liturginių valandų tarnybai.

Cenobitai gyvena bendruomeniškai, pagal šv. Benedikto regulą. Todėl kamalduliai yra laikoma viena iš benediktinų kamieno atšakų.

Kamaldulių diena skirta Dievo garbinimui malda, studijomis ir rankų darbu. Vienuoliai gyvena visiškoje tyloje.

Tik Bažnyčios ir ordino švenčių dienomis susirenka valgiui bendrame refektoriuje. Dvi dienas per savaitę jie bendrauja rekreacijoje. Kamalduliai vilki baltą abitą. Šio Ordino vienuolių galima sutikti visuose kontinentuose, nors bendras jų skaičius neviršija dviejų šimtų penkiasdešimties.
Išorinis gyvenimas
Kamaldulių išorinis gyvenimas reiškiasi sielovada, tačiau už savo bažnyčios ribų jie retai teišvyksta. Nemažai nusipelnę Bažnyčiai ir žmonijai, kamalduliai išugdė daug šventųjų ir palaimintųjų, pasidarbavo puoselėdami mokslą ir meną. Jų bažnyčios, kaip ir Pažaislyje, yra tarsi religinio meno muziejai.

Camaldoli vienuolyno vaistinėje kamaldulių globoje kūrėsi neoplatonikų akademijos, rengė savo konferencijas humanistai. Kiekvienas vienuolynas turėjo vertingą biblioteką ir archyvą.

Savo prieglaudose vienuoliai kamalduliai rūpinasi vargšais ir ligoniais, o svečių namuose – dvasinės atgaivos ištroškusiais piligrimais.
Kamalduliai Lietuvoje

Lietuvoje gyvavo du kamaldulių vienuolynai: EREMUS MONTIS PACIS (1664–1832) Pažaislyje ir EREMUS INSULAE VYGRENSIS (1667–1800) LDK priklausiusioje Vygrių saloje (dabar Suvalkų vaivadija Lenkijoje)

 

Legenda apie Pažaislio kamaldulių duoną

Legenda rasta Italijos kamaldulių archyve aukso apvadais papuoštoje knygoje. Vėliau ši knyga buvo pavogta, tačiau legendai likti užmirštai nebuvo lemta.

Legenda pasakoja, jog seniai seniai, kai šv. Romualdas su  pirmaisiais pasekėjais dar gyvendavo kalnų olose, miegodavo po galva pasidėję akmenis, o gerdavo iš tyro kalnų ežero, kasryt du balandžiai atnešdavę jiems duonos, kurią valgydami jausdavo ypatingų Rojaus sodo vaisių skonį ir apsvaigdavo lyg nuo stipriausio vyno.

Šią istoriją eremitai senoliai perduodavo iš lūpų į lūpas savo jauniesiems broliams ir antai praėjus keliems amžiams, ordinui įsikūrus Lenkijoje bei Lietuvoje, vienas Pažaislio Mons Pacis eremitas - brolis Mykolas panoro iškepti t o k i ą duoną, bet niekas iš senolių eremitų nežinojo  nei tikslaus recepto, nei tikrosios sudėties... Kiekvieną vakarą brolis Mykolas ateidavo prie šv. Romualdo paveikslo maldauti paslaptingosios duonos recepto... Kartą jis susapnavo šventąjį įkūrėją, kuris laužė duoną, davė jam ir pasakojo, kaip ją kepti.

„Šią duoną ,- tęsdamas žodžius bylojo patriarchas, galima kepti tik kartą metuose. Džiovintus vaisius (kokius, paslapties  eremitas Mykolas neišdavė) sename vyne užraugsi pelenų dieną, nes kaip kviečio grūdas, iš kurio kepama duona, turi apmirti, taip ir žmogus turi  pasninku bei atgaila apmirti, kad gimtų Dievo Karalystei... Vaisiai vyne turi stovėti visą gavėnią, kol pasninkausi ir pelenais galvą barstysi, kasryt keldamas ir sakydamas „pulvis es et in pulves reversis“... Didįjį šeštadienį minkydamas duoną ritmingai kartok senąją Jėzaus maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“...Duonoje apmirę sumalti kviečiai ir vyne išbuvę vaisiai, kuriuos sudėsi, viską jaučia, ir jei melsies tik lūpomis, bet ne širdimi, duona neiškils, todėl būk atidus... Valgyti šią duoną reikia Velykų Vigilijoje, paryčiais, prieš pat aušrą, kai iš kapo kėlėsi mūsų Aukščiausiasis Viešpats ir Valdovas Kristus...

                      Po šiai dienai Kamaldulių duona pasiekia mūsų stalą... Atsiranda ji paslaptingai: galbūt  kepama pagal senąjį eremitui Mykolui sapne apreikštą receptą, o gal į Pažaislio eremitoriumą nakčia ją atskraidina du Rojaus balandžiai...