Architektūra

Pažaislio bažnyčia statyta sekant naujausiomis ano meto itališkomis madomis, tačiau ne vieno regiono architektūros. Bendras bažnyčios planas primena Venecijos centrinio plano bažnyčias, o dvibokštis fasadas ir bendroje architektūroje dominuojantis kupolas – Romos ir Šiaurės Italijos barokinius statinius. Pasirenkant bažnyčios projektą, savo žodį greičiausiai tarė ir po Europą nemažai keliavęs fundatorius, ir iš Italijos kilę Pažaislio architektai. Pažaislio bažnyčios architektūros naujumą lemia du pagrindiniai elementai – bažnyčios fasadas ir centrinis šešiakampis bažnyčios planas. 

Įgaubtos formos fasadas Europoje apskritai įgyvendintas pirmą kartą. Įgaubta fasado dalis labai svarbi sudarant vizualinį įspūdį. Tai ypač paryškina kupolo išskirtinumą, tarsi pradeda žvilgsnį vesti nuo pirmojo plano prie antrojo – paties kupolo. Svarbus architektūrinis akcentas, sutelkiantis žvilgsnį į fasadą ir kupolą, yra du masyvūs fasado bokštai, buvę ypač populiarūs Šiaurės Italijos kraštuose. Vertikalumą paryškina ir atskiri fasado elementai, pavyzdžiui, trikampiai sandrikai trijų langų fasade, būgne ir kupolo stoge. Laužytas sandrikas sujungia portalą su aukščiau esančiu dideliu langu. Skiriamojo fasado ir kupolo dalis buvo baliustrada tarp dviejų bokštų ir virš jos pastatytos keturios akmeninės skulptūros, nugriautos apie 1870 m. Jos sudarė bažnyčios titulą vaizduojančią sceną – Švč. Mergelės Marijos apsilankymą pas Elzbietą. 

Kitas Bažnyčios architektūrinis savitumas – šešiakampis planas. Centriniam planui tinkamiausia aštuonkampė formą, o pasirinkus šešiakampį planą sunkiau išspręsti kupolo svorio paskirstymo problemas. Todėl toks planas nėra dažnas, o jei ir naudotas, tai paprastai nedideliems pastatams, koplyčioms. Galima spėti, kad pasirinkti tokį planą architektą ar fundatorių įkvėpė Venecijos architektūra, kur daug centrinio plano bažnyčių. 

Žengiant pirmuosius žingsnius į bažnyčią, pailgas prieangis neleidžia pastebėti keturių navos koplyčių. Todėl žvilgsnis savaime susitelkia į didįjį altorių. XIX a. bažnyčią pritaikant stačiatikių reikmėms, didysis altorius buvo išgriautas, tad šiandien neįmanoma įsivaizduoti anuometinio įspūdžio. Pasak aprašymų, medinis didysis altorius atrodęs didingai, jam buvo įtaisytas Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo paveikslas. Abipus tapbernakulio stovėjo 12 apaštalų statulų. Pats altorius atliko ir dar vieną funkciją – skyrė dvi pagrindines liturgines erdves: presbiteriją ir vienuolių chorą, apšviestą pro langus krintančios šviesos. Lankytojas, stovėdamas prieangyje, šviesaus choro fone regėdavo tamsų prieblandoje stovintį altorių.

Choras – labiausiai apšviesta patalpa visoje bažnyčioje. Šviesa turėjo čia kasdien besimeldžiantiems vienuoliams teikti anapusybės jausmą. Ryšį sus anapusybe padėjo stiprinti žydra (dangiška) altoriaus spalva, ant sienų kalboję 43 kamaldulių gerbiamų vienuolių portretai, paskliautėje įstaisytos šešios pirmųjų krikščionių atsiskyrėlių figūros. Choro altoriuje kabėjo Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu vaizduojantis paveikslas. Transcendentiškumą stiprino ir pagrindinė skliauto freska – Švč. Mergelės ėmimas į dangų. 

Bažnyčios centrinę navą riboja aukštos ir visoje vidaus architektūroje išsiskiriančios kolonos, paryškinančios erdvės vertikalumą. Įspūdį dar sustiprina sumaniai naudojamas skirtingų spalvų marmuras. Įvarios dekoro detalės taip pat atspindi kilimą aukštyn. Tai pačiai idėjai taip pat tarnauja kupolo freskos kompozicija. Joje vaizduojama Švč. Mergelės Marijos karūnavimo scena, supama šventųjų figūrų. Pati ši scena, taip pat aplink ją keturiais ratais išdėstyti šventieji sustiprina kupolo perspektyvos žadinamą tarsi dangaus priartėjimo įspūdį.

Prie pagrindinės navos šliejasi keturios vienodos architektūros koplyčios. Pirmosios nuo įėjimo šoninės Šv. Kristupo ir Šv. Pranciškaus Salezo koplyčios skirtos vienuolyno geradarių šventiesiems globėjams. Tuo tarpu kitos dvi – Šv. Romualdo ir Šv. Marijos Magdalenos de Paci koplyčios skirtos ne konkrečių asmenų, o kamaldulių ir Pacų giminės užtarėjams. 

Kiekvienoje koplyčioje nutapyta po penkias freskas – po dvi dideles sienose ir po tris nedideles skliaute. Pastarosios neretai išbluksios fragmentiškai, ne visi siužetai atpažįstami. Kiekvienoje koplyčioje stovėjo po altorių, kurie buvo papuošti keliais paveikslais. Altoriai ir paveikslai XIX a. sunaikinti.